Nė pjesėn e mėvonshme tė mesjetės, shoqėria qytetare shqiptare arriti njė pikė tė lartė tė zhvillimit. Tregu i jashtėm lulėzoi nė njė shtrirje tė atillė saqė trgetarė tė mėdhenj shqiptarė kishin agjensitė e veta nė Venedik, Raguzė (Dubrovniku i sotėm, Kroaci) dhe Selanik, Greqi. Mbrothėsimi i qyteteve nxiti gjithashtu zhvillimin e edukimit dhe arteve.
Shqipja, megjithkėtė, nuk ishte gjuha e pėrdorur nėpėr shkolla, kisha dhe ndėrveprimet zyrtare qeveritare. Nė vend tė saj, greqishtja dhe latinishtja, tė cilat kishin mbėshtetjen e fuqishme tė shtetit dhe tė kishės, ishin gjuha zyrtare e kulturės dhe literaturės.
Sistemi i ri drejtues i ēėshtjeve, ose krahinat ushtarake tė krijuara nga Perandoria Bizantine, ndihmuan nė mundėsinė e ngritjes sė feudalizmit nė Shqipėri, kur ushtarėt katundarė qė u shėrbyen zotave ushtarakė u bėnė bujqrobėr nė pronat e tokave tė tyre. Midis familjeve prijėse fisnike feudale shqiptare qenė Topiajt, Ballshajt, Shpatėt, Muzakėt, Arianitėt, Dukagjinėt, dhe Kastriotėt. Tre tė parėt prej kėtyre u ngritėn tė bėhen sundimtarė tė principatave qė ishin praktikisht tė pamvarura nga Bizanti